Kuo gali ėsti medinės utėlės ​​natūraliomis sąlygomis ir žmogaus būste

Medžio utėlės ​​kaip visuma yra neatsiejama ir gana svarbi daugelio natūralių bendrijų dalis. Atsiradus žmonių gyvenvietėms ir miestams, jie gana sėkmingai sugebėjo integruotis į miesto kraštovaizdį ir čia rado gana patogias sąlygas gyventi. Be to, medinės utėlės ​​maitinasi labai įvairiai ir gali jaustis aprūpintos maistu beveik visur.

Maisto įpročiai suvaidino svarbų vaidmenį sparčiai medžio utėlėms prisitaikant prie žmonių gyvenviečių: galime teigti, kad šios būtybės beveik visada ir visur gali rasti ką nors valgomo sau. Jiems tinkamo maisto yra ir žemės ūkio paskirties žemėse, ir parkuose bei miestų aikštėse, ir tiesiai prie miesto namų, rūsiuose, palėpėse ar net mūsų vonios kambariuose bei tualetuose.

Nenuostabu, kad medžio utėlių galima rasti beveik visur. Tačiau tuo pat metu jie ne itin traukia į akis – turi įtakos jų naktinis gyvenimo būdas, paslaptingumas ir meilė drėgmei. Kartais net ten, kur medinių utėlių yra daug, ilgai negalima įtarti apie jų egzistavimą.

Tų pačių garažų ar rūsių savininkai „keistus vabzdžius“ paprastai atranda atsitiktinai, su nuostaba po įvairiais ant grindų ar žemės stovinčiais daiktais aptikę ištisas jų sankaupas.Čia utėlės ​​valgo, veisiasi ir gyvena aktyvų, nors ir nepastebimą gyvenimą.

Ant užrašo

Medinės utėlės ​​nėra vabzdžiai – jos priklauso vėžiagyvių klasei.

 

Medinių utėlių dieta: paprastumas ir minimalus kalorijų kiekis

Didžioji dauguma utėlių maitinasi augaliniu maistu. Tačiau verta paminėti ir stambius giliavandenius dešimtkojus vėžius: jie, griežtai tariant, net nepriklauso miško utėlėms, o yra labai panašūs į juos ir dažnai vadinami gigantiškomis utėlėmis. Šie sutvėrimai taip pat minta daugiausia dumbliais, bentosu, įvairių negyvų gyvūnų liekanomis, tačiau gali ėsti ir gyvus holoturus, jūros anemonus ir kitus jūrinius gyvūnus, kurių kūnas minkštas, negali judėti.

Dauguma utėlių yra tipiški mirštančių ir pūvančių augalų perdirbėjai. Miškuose, laukuose, soduose ir net dykumose jie minta nykstančių augalų dalimis, jų šaknimis, pūvančiais vaisiais, sėklomis ir krentančiais lapais. Atsižvelgiant į tai, kad gamtoje tokių organinių medžiagų yra labai daug, medžio utėlėms, kaip taisyklė, nekyla problemų ieškant maisto.

Dažniausiai medžio utėlės ​​randa maistą po akmenimis, po senais snapeliais arba po nukritusiais lapais. Čia, atokiau nuo saulės spindulių, augalinės medžiagos yra prieinamos ir lengviau pūva, o patys vėžiagyviai yra saugesni ir mažiau prieinami plėšrūnams.

Ant užrašo

Medienos utėlių virškinamajame trakte gyvena bakterijos, galinčios virškinti celiuliozės skaidulas. Jos nėra tokios universalios kaip termitinės simbiontinės bakterijos, tačiau vis tiek užtikrina normalią gana stambių augalų dalių asimiliaciją.

Paprastai tariant, medinės utėlės ​​yra tikri minimalistai pagal savo mitybos tipą. Jų maistas yra gana mažai kaloringas ir jame yra labai mažai riebalų.

Paprastai medinės utėlės ​​maitinasi, praktiškai nepakenkdamos gyviems augalams ir dažniausiai pasitenkindamos tuo, kad pačios krenta ir pradeda pūti (tačiau yra išimčių, kai šie gyvūnai, išrankūs maistui, vis tiek pažeidžia gyvas sodo augalų dalis, darydami žalą juos).

Šio maitinimosi būdo dėka medinės utėlės ​​yra labai naudingi organizmai biocenozėms, apdorojant ir panaudojant didelius pūvančių augalų liekanų kiekius.

 

O kaip užsienyje?

Įdomu tai, kad atogrąžų pasaulio regionuose gyvenančios utėlės ​​savo maistu niekuo nesiskiria nuo naminių „arbūzų“. Jie taip pat šliaužia po miško paklote, senais kelmais ir akmenimis, o naktimis šliaužia drėgna žeme, ieškodami nukritusių vaisių ir sėklų.

Atogrąžose dėl didesnės biologinės įvairovės medinės utėlės ​​turi kur kas platesnę maisto bazę: čia gausiai aptinkama irstanti augalinė organinė medžiaga, kuriai reikia daugiau „valytojų“. Atitinkamai, utėlių atogrąžų miškuose yra daugiau, jų yra daugiau rūšių ir jie paprastai yra didesni. Nors jie vis tiek neužauga daugiau nei 5-6 centimetrus.

Taip pat yra keletas medžio utėlių rūšių, kurios sugrįžo į pradinę vėžiagyvių stichiją – į gėlo ir sūraus vandens telkinius. Būdamos netoli kranto, šios rūšys minta pūvančiais augalinės ir gyvūninės kilmės liekanomis.

 

Medinių utėlių priešai: kam „arbūzai“ – delikatesas

Tačiau pačios medžio utėlės ​​yra geras maistas daugeliui gyvūnų.Nors jų kūną, atrodytų, patikimai saugo kietas chitininis apvalkalas, o pavojaus atveju gali susisukti į kamuoliuką, apsaugodamas minkštesnį pilvą, juos gaudo ir su malonumu valgo šie gyvi organizmai:

• Stambūs vabzdžiai – plėšrūs vabalai, musės, vapsvos.
• Vorai – yra net vorų rūšis Dysdera crocata, kuri specializuojasi būtent maitindama medinėmis utėlėmis. Jis turi pailgas cheliceras ir gali įkąsti net susiraičiusį „arbūzą“ tarp kiauto skydų.
• Varliagyviai ir ropliai. Galbūt tik tritonai ir salamandros ne itin dažnai valgo sausumos vėžiagyvius. Varlės, rupūžės, driežai ir mažos gyvatės mielai lesa medžio utėles, ypač jaunas ir minkštas, o kai kurioms rūšims šie gyviai yra net mitybos pagrindas.
• Paukščiai, ypač mažos pelėdos, minta kaip tik tada, kai dirvos paviršiumi aktyviai ropoja medžio utėlės.
• Žinduoliai – vėgėlės, ežiai, žiurkės.

Daugelis terariumų (mėgėjų ir profesionalų, namuose laikančių driežus, gyvates, vorus) medžio utėles laiko specialiuose narvuose, veisdami jas kaip maisto šaltinį savo augintiniams. Palyginti su svirpliais, tarakonais ir miltų kirmėlėmis, išlukštenti vėžiagyviai, žinoma, yra mažiau patrauklus maistas, tačiau jie puikiai tinka kaip papildoma dietinė įvairovė.

Tame pačiame terariume yra net medžio utėlių veisimo kartu su natūraliais priešais būdai. Šiuos vėžiagyvius labai patogu laikyti, nes jie nekelia ypatingų reikalavimų mikroklimatui, minta bet kokiomis augalinės kilmės maisto atliekomis.

 

Ką medžio utėlės ​​valgo namuose ir butuose

Reikėtų suprasti, kad žmogaus būste ir aplink jį medinės utėlės ​​nekeičia jo „priklausomybės nuo maisto“. Čia jie randa ir pūvančių augalų liekanų, o kartais ir tokių, apie kurias būsto šeimininkai net nežino.

Rūsiuose su nesandariais vamzdžiais gyvenančioms medinėms utėlėms problemų su maistu nekyla. Čia nuolat dygsta pro plyšius skraidančios sėklos, auga pelėsiai, kerpės. Ir nors tai nėra labai gausus ir maistingas maistas, medžio utėlėms jo pakanka. Be to, kartais tai leidžia jiems daugintis, o po to jie pradeda užimti apatinius butus.

Ant užrašo

Pasitaiko atvejų, kai žemesnių butų gyventojams dėl nuolatinio medžio utėlių skverbimosi iš rūsio su šiais nariuotakojais tekdavo ilgai kovoti – ne mažiau intensyviai nei, pavyzdžiui, su tarakonais.

Nepainiokite medinių utėlių su sidabrinėmis žuvelėmis. Pastarieji, priešingai, mėgsta sausumą, o dulkėse minta cukrumi ir bakalėjomis. Tinkamas nariuotakojų identifikavimas bute padės efektyviau kovoti su jais.

Kaimo rūsiuose medinės utėlės ​​gyvena prabangiau: čia jos nuolat minta apvytusiomis bulvėmis, dygstančiais svogūnais, morkomis. Kartais jie pasitenkina tuo pačiu pašaru butų balkonuose.

Tualetuose ir vonios kambariuose medinės utėlės ​​gali gerai gyventi tik tada, kai šiose patalpose visada palaikomas aukštas drėgmės lygis (prasta ventiliacija, nesandari vamzdžiai, pelėsis kampuose). Todėl atminkite: jei namuose yra medinių utėlių, sanitarinė situacija juose reikalauja skubios intervencijos.

Būna ir taip, kad medinės utėlės ​​masiškai dauginasi nesandarių stogų namų palėpėse, o vėliau pro plyšius ir ventiliacijos kanalus prasiskverbia į tualetus, vonios kambarius, virtuvę.Net jei jūsų butas yra gana sausas, o palėpėje jau per daug vėžiagyvių, tokiu atveju laukite „svečių“.

 

Naudingas vaizdo įrašas apie tai, kaip kovoti su medinėmis utėlėmis bute: keli veiksmingi receptai

 

Pavyzdys, kaip namo gyventojai kenčia nuo medinių utėlių invazijos

 

O štai kaip atrodo milžiniška medžio utėlė (vaizdo įrašas)